Šioje kalboje minima, kad Lietuvių literatūroje esama patirčių, apie kurias kalbėta labai daug ir labai seniai. Viena tokių, neabejotinai palikusi vienus giliausių pėdsakų mūsų literatūroje – žmogaus ir gamtos ryšys. Lietuviui gamta visuomet buvo svarbi ir artima, nes žmogui ji yra pasaulis, kuriame jis gali surasti prieglobstį, ramybės šaltinį. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir globėja. Būtent dėl šios priežasties romantizmo poetams ši tema yra itin dažna. Romantizmo poetai gamtos vaizdinį vaizdavo kaip artimiausią žmogui vietą, patį saugiausią prieglobstį bei įkvėpėja, vaizdavo žmogų, kuris gerbė gamtą, nes tik gamta padėjo išgyventi gyvenimo duotus sunkumus. Ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje, nes tik gamtos dėka lietuviai iškentėjo sunkumus ir negandas, gamta žmogui tapo gyvenimo atrama. Perskaičius Antano Baranausko kūrinį ,,Anykščių šilelis“ neapsakomas nuostabos jausmas išlieka ilgam, jis verčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti apie poemoje aprašomos girios prasmę ir grožį. „Vidurnaktyj teip tyku, kad girdi, kaip jaunas lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas“ ,-A.Baranauskas perteikia erdvę ir jausmą taip, lyg tu pats išgyveni tą akimirką, tarsi tu pats būtum tas lapelis ar augalėlis girioje. Maironio didžiausias nuopelnas Lietuvai yra tai, jog jis sugebėjo nepaprastai nuosekliai ir aiškiai perteikti vidinius žmogaus jausmus bei santykį, įsivyravusį tarp žmogaus ir gamtos. Kūryboje išaukština derlingą Lietuvos gamtą, tai – ežerus, upes, miškus, legendomis apipintus piliakalnius, sodžius, sodybas bei darželius. Gamta visais laikais buvo svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, tikrosios harmonijos pavyzdys. Turbūt todėl gamta taip dažnai vaizduojama menininkų kūriniuose, o ypatingai ryški romantizmo epochoje.
Daugiau informacijos...